Straipsnis publikuotas LRT.lt 2024.09.24

Kokią švietimo reformą dar verta iškęsti? „Jokią“, greičiausiai atsakėte, „reformų gana“. Ir jūsų atsakymas būtų labai suprantamas, nes ne vienas per greitai ir nepasiruošus švietime įvykęs pokytis išvargino visą bendruomenę ir padidino nepasitikėjimą visa sistema.

Ir vis dėlto nuolat sakome, kad nesame patenkinti tuo, kas vyksta mokyklose. Artėja naujas politinis periodas, partijos dalinasi savo programomis, jose nugula įvairiausi pažadai. Tad pokyčių vis tiek bus, tik kokių? Tad gal ir nėra geresnio laiko padiskutuoti, dėl kurių iš jų tikrai verta pakentėti.

Kai kalbame apie pokyčius švietime, esame įpratę kalbėti apie programas, egzaminus, mokytojus. Labai retai kalbame apie struktūras ir jų reikšmę. Todėl pokytis, apie kurį rašysiu, greičiausiai nustebins. Tačiau tarp nemažos dalies švietime dirbančių žmonių jau daug metų sklinda mintis, kad tai, ko reikia Lietuvai – pagaliau… pailginti pradinio ugdymo trukmę, atitinkamai sutrumpinant vėlesnį mokymosi laiką pagrindiniame ugdyme.

Mūsų Baltijos sesės per šį procesą jau seniai perėjo – Estijoje ir Latvijoje pradinis ugdymas trunka 6 metus. Mes nuolat dairomės į Skandinavijos šalis. Čia ir vėl tas pats – Švedijoje, Suomijoje pradinis ugdymas trunka 6 metus, Norvegijoje– net 7, pradedamas metais anksčiau nei pas mus. Danijoje pradinio ir pagrindinio skirtis formaliai nėra apibrėžta, tačiau tas pats mokytojas paprastai su klase būna iki 6 klasės.

4 metų pradinio ugdymo kompanija ne tokia smagi – Rusija, Baltarusija, daug posovietinių šalių.

Kodėl?

Kuo trukmė susijusi su geresne mokymosi kokybe? Visų pirma dėl santykio tarp mokytojo ir mokinio. Visose šalyse nuo mūsų į šiaurę iki pat vaikui sueis maždaug 14 metų egzistuoja pagrindinis klasės mokytojas, pamažu daugėjant dalykininkų. Tačiau klasės auklėtojas visada turi didesnę dalį pamokų. Pavyzdžiui, 6 klasėje matematiką, istoriją, anglų ir antrą užsienio kalbas mokytų atskiri dalyko mokytojai, o kitus dalykus – klasės mokytojas.

Tai nebūtinai reiškia, kad tas pats pradinių klasių mokytojas lydi vaikus visus 6 ar 7 metus. Kai kuriose šalyse pagrindinis mokytojas keičiasi kas 2 metus, taip pratinant vaikus prie pokyčio, taip pat užtikrinant, kad jei tarp mokinio ir mokytojo susiklosto prastas santykis, jis gali pasikeisti.

Dabartinėje mūsų mokyklų struktūroje pokyčių būna ypač daug – 5 klasėje vaikai ne tik pakeičia visus mokytojus ir staiga nuo beveik išimtinai vieno mokytojo pereina į daugybės mokytojų sistemą. Jie dar kartu neretai pakeičia ir visus klasės draugus, ir mokyklą!

Kai apie mūsų mokyklos sistemą kalbėjau su Norvegijos švietimo ministerijos atstove, ji nusistebėjo: „Bet jei 5–8 klasėje mokinys keičia mokyklą, mokytojai tuos vaikus mato tik pačiais sudėtingiausiais metais!“ Diskutavome apie tai, kad kai mokytojas auga su mokiniu ilgesnį laiką, jis žino, koks jis buvo mažesnis, kai dar nepradėjo maištauti, turi susikūręs su mokiniu ryšį, gebantį padėti susikalbėti ar nepamesti tikėjimo mokiniu, kai jam ypač sunku. Net jei pagrindinis mokytojas keičiasi, toje pačioje mokykloje esantys mokytojai gali pasidalinti įžvalgomis, patarti kolegoms. Gal ne visi mokiniai perbrenda per tokias sudėtingas emocijas, tačiau daliai jų tai ypač aktualu.

Kai bendrauju su mokiniais, neretai esu pastebėjusi psichologinį lūžį 5 klasėje: pradinių klasių mokiniai džiugiai eina į mokyklą, sako, kad joje jiems patinka. Tuo tarpu penktokai ir vyresni norą eiti į mokyklą ar motyvaciją mokytis jau būna praradę.

Visuomenėje vis dar mėgstame atskirti emocinius dalykus ir akademinius mokslus. Tačiau moksliniai tyrimai ne kartą parodė tiesiogines sąsajas tarp motyvacijos ir mokinių pasiekimų. Žemos savivertės, neturintis draugų ir blogai klasėje besijaučiantis, tų pačių gabumų vaikas mokysis daug prasčiau nei tas, kuriam mokykloje „gera“.

Antra, vieno mokytojo valdomas ugdymo turinys suteikia gerokai daugiau erdvės kūrybiškumui ir mokymosi įvairovei – projektams, praktiniams darbams, kuriems kitu atveju mokytojai privalo derintis tarpusavyje ir ne visada atranda tam laiko. Tokių formų įvairovė, tegu kartais nutolsta nuo standartinių testų, gerokai labiau leidžia ugdyti kompetencijas, apie kurias nuolat kalbame, – kūrybiškumo, darbo komandoje, komunikacijos ir taip toliau.

Sunku būtų nepaminėti ir šalies skaudulių. Ilgesnis pradinis ugdymas galėtų prisidėti ir prie kitų iššūkių sprendimo – mokytojų trūkumo ir dėl vaikų skaičiaus užsidarančių mokyklų. Analizuojant pedagogų situaciją pradinio ugdymo specialistų padėtis yra gerokai geresnė nei dalies dalykininkų, ypač trūksta matematikos ir lietuvių kalbos, gamtos mokslų mokytojų. Ilgesnis pradinis ugdymas reikštų, kad bendroje sistemoje reikėtų šiek tiek mažiau dalykininkų ir daugiau pradinio ugdymo mokytojų.

Be to, tai prisidėtų ir prie mažų kaimo mokyklų situacijos sprendimo. Pritraukti visų dalykų specialistus ir sudaryti jiems krūvius bei mokėti tinkamą atlyginimą regionuose ne visada įmanoma, todėl ilgiausiai šalia namų išsilaiko būtent pradinės mokyklos. Jei iki 6 klasės būtų mokomasi su vienu ar keliais mokytojais, tai leistų ilgiau išlaikyti pradines mokyklas arčiau namų, o vyresniame amžiuje jau važiuoti tolėliau.

Kaip?

Nuo didžiųjų reformų, per kurias prasideda visiška suirutė, esame jau pervargę. Tad nesiūlau imti ir nuo kitų mokslo metų visus penktokus palikti pradinėse mokyklose.

Ar įmanoma pokyčius daryti kitaip? Bent mano galva, labai geras pavyzdys yra informatikos pradiniame ugdyme įvedimas. Tai buvo pokytis, apie kurį bent aš negirdėjau jokių neigiamų diskusijų ar kaltinimų nepasirengimu. Dar 2017 metais 10 pradinių mokyklų išbandė IT diegimą pradiniame ugdyme, 2018 metais jų jau buvo 100. Vėliau įvairios savivaldybės pačios ėmėsi iniciatyvos, apmokė savo mokytojus, pasitelkdami į pagalbą privačius tiekėjus. Kai pasikeitė programos ir integracija tapo privaloma visiems, net nebeliko diskusijų – didžioji dalis jau seniai taip ir gyveno.

Tad galime ir taip. Pavyzdžiui, pasirinkti kelias drąsias savivaldybes ir keliolika 1–8 klases turinčių mokyklų ar ilgųjų gimnazijų, nes toks struktūrinis pokytis jas paveiktų mažiau. Mokytojams, žinoma, skirti mokymus, kartu su specialistais persižiūrėti programas. Su mokslininkais sekti, kaip toks mokymosi būdas paveikia mokinius. O modelį sėkmingai išmėginus, po poros metų mokyklų spektrą plėsti.

Vienas iš kritikos klausimų šioje temoje: ar pradinių klasių mokytojas gebės išmokyti 5 ar 6 klasės kursą? Vienas tarptautinis ekspertas į šį klausimą atsakė taip: „Jei penktokas geba suprasti, ar tikrai mokytojas negali?“ Žinoma, mokytojo žinios privalo būti gilesnės, bet jei geriausiomis tituluojamose švietimo šalyse mokytojai tai sugeba, esu įsitikinusi, kad sugebėtų ir Lietuvoje.

Be to, kaip dabar tam tikrus dalykus moko atskiri mokytojai, lygiai taip pat 5–6 klasėje galėtų būti 3–4 dalykininkai, likusias pamokas paliekant pagrindiniam mokytojui.

Be abejonės, šis procesas gąsdina ir dėl kitų priežasčių – kitokia pakopų trukmė keistų vaikų skaičius mokyklose, dalies mokytojų darbo pobūdį. Todėl reikalauja ne skubos, o diskusijų su bendruomene ir bandymų. Tačiau per jį sugebėjo pereiti visi mūsų vakarietiški kaimynai, sugebėtume ir mes.

Ir pabaigai

Neformaliuose pokalbiuose su įvairaus lygmens mūsų švietimo specialistais, nuo mokyklų vadovų iki savivaldybių ar nacionaliniame lygmenyje dirbusių žmonių, išgirstu atsikartojantį vertinimą: iš visų pakopų pradiniame ugdyme Lietuvoje mums sekasi geriausiai, prasčiausia situacija – 5–8 klasėje. Tai tėra nuomonės ir subjektyvus vertinimas, bet jis atsikartoja nuolatos.

Mūsų ketvirtokai pasauliniame skaitymo teste PIRLS paskutiniame tyrime pateko į geriausių šalių dešimtuką. Penkiolikmečių PISA tyrime jau atrodome gerokai prasčiau. Atliekant apklausas pradinėse mokyklose vaikai, lyginant su vyresnėmis klasėmis, jaučiasi geriau, turi geresnį santykį su savo mokytojais.

Žinoma, tam yra begalė priežasčių, tačiau tendencijos verčia susimąstyti. Kitų šalių pavyzdžiai ir pasirinkimai taip pat yra svarbus rodiklis bent jau apsvarstyti pokyčius.

Neabejoju, kad ilgesnis pradinis ugdymas atneštų teigiamų pasekmių, todėl artėjant naujam politiniam ciklui kviečiu vėl grąžinti šią temą prie diskusijų stalo – o gal ir į kelias drąsiausias mokyklas pamėginti.