Eidama į paskaitas, kasdien praeinu pro H&M parduotuvę.
Čia jūs turbūt sustojate ir svarstote, ar jau perversti kitą lapą, ar dar skaityti toliau. Nes ir vėl… Dar bandote sugalvoti, kiek ir kas man sumokėjo, kad parašyčiau šį straipsnį. Man tai irgi įdomu.
Eidama į paskaitas, kasdien praeinu pro H&M. Per trejus metus neatsimenu, ar nors kartą ten ką nors nusipirkau. Atvėrusi naujienų portalų langus savo kompiuteryje nebesuprantu, kas vyksta. Per naujos parduotuvės atidarymą Vilniuje prie durų plūsta tūkstančiai žmonių, jaunuoliai per naktis miega prie durų, nes pirmiesiems dešimčiai bus padovanotas 350 litų čekis, o išvakarėse į parduotuvę įleidžiami VIP svečiai – kad ir kas jie būtų. Užplūsta deja vu jausmas, tik anksčiau jis būdavo malonus.
Fizika išmoko, kad energija niekur nedingsta – ji tik įgauna kitas formas. Nebeinantys į bažnyčias atsiradusią tuštumą užpildo naujais dievais. Kai kurie iš jų naktį meldžiasi prieš vitrinas. Jei gerai pamenu, tai pirmasis toks atvejis Lietuvoje – bet bus ir daugiau, daug daugiau. Tuo pat metu Amerikoje One Direction gerbėjai laukia savaitę, kad pakliūtų į nemokamą koncertą. Savaitę, aš neperdedu. Laimė, vasara, juk kitaip turėtų eiti į mokyklą. Nors stovi ten ir moterys su mažais vaikais. Ir savaitę miega palapinėje arba kėdutėse ant šaligatvio.
Galėtum pagalvoti, kad žmonės Lietuvoje nebeturi rūbų. Tačiau skaitant spaudą kyla ir kitų minčių. Masių manipuliacija – tai kryptingas psichologinių technikų naudojimas, norint kontroliuoti ir paveikti mases. Tai tėra ledkalnio viršūnė, pasitelkiama žmonėms jau įsisąmoninus propagandą. Istorijos pamokose mus moko tai atpažinti: žmogus su ūsiukais, ranka į viršų… Jo klausyti nereikia. Bet kaip atskirti daugumos – manęs, tavęs ir jų – kuriamą propagandą, kai mes patys nežinome ją skleidžiantys?
Įžengusi į knygyną naiviai tikiu, kad populiariausių knygų dešimtukas sudarytas tokių kaip aš: skaitytojų. Nusiėmusi rožinius akinius suprantu, kad kiekviena knyga ant bet kurios lentynos ar lango vitrinos neatsiduria už ačiū. Internetiniai straipsniai, kurie sulaukia padirbtų teigiamų balsų, sulaukia 32% daugiau tikrų teigiamų atsiliepimų. Tad populiariausių knygų dešimtuke esančios knygos jūsų neapgauna – jas tikrai perka, ir perka gausiai. Bet daugiausia dėl to, kad kažkas visų pirma jas ten padėjo.
2007 metais, atidarant Primarko parduotuvę Oksfordo gatvėje Londone, trijų tūkstančių žmonių minia išlaužė parduotuvės duris, saugomas penkiasdešimties apsaugininkų, ir du iš jų sužalojo. Nebūtų taip elgęsi pavieniui, bet minioje ištirpsta mus kaip kirminas graužiantis atsakomybės jausmas. Ypač, kai tokios priežastys. Tarp laukusiųjų žaibiškai sklido gandai, kad viskas bus parduodama po vieną svarą – gandai atkeliavo iš parduotuvėje dirbusių draugų lūpų ir jų viršininkų. Išlaužę duris jie lėkė prie prekių – prekių, kurios kainavo lygiai tiek pat, kaip ir kitose 163 tos pačios linijos parduotuvėse Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje. Bet net jei gandai būtų buvę teisingi, Primarko kainos ir taip tėra keturis svarus kainuojančios palaidinės – ar skirtumas iš tiesų vertas stovėjimo prie parduotuvės durų nuo antros ryto?
Mačiusieji chaosą prilygino jį IKEA atidarymui Londono šiaurėje, kai 2005-ųjų vasarį šeši tūkstančiai pirkėjų stumdėsi dėl galimybės būti pirmiems eilėje. Rodos, mes dar to nepasiekėme. Tik D. Grybauskaitė pagerbė parduotuvę. Ir aš ją suprantu – išgirdusi apie IKEA atidarymą iš tiesų apsidžiaugiau. Tik jausmas slūgo artėjant išganymui. Ypač po H&M psichozės.
Spauda kasdien rašo apie didįjį įvykį – nupirkti užtenka vieną, kiti nenori atsilikti. Džiaugsmingi komentarai (pirmieji parašyti uolių žurnalistų), skatinantys tolesnius palankius atsiliepimus. Lygesniems už lygius surengiamas išankstinis atidarymo vakaras. Žymūs besišypsantys veidai. Specialios nuolaidos pirmiesiems. Atidarymui parinktos laisvos dienos. Tiesiogiai transliuojama pirmųjų dienų psichozė. Ir tada jūs lėkėte į šventąjį rojų. Ne?
Purtote galvą ir gudriai nusišypsote – „manipuliaciją perkandau iš karto“. Kasdieniai straipsniai jūs tik pykdė, gal net neiškentęs parašėte komentarą, nes reklama įgriso iki gyvo kaulo. Tik neigiama reklama yra irgi reklama, skatinanti dar didesnę psichozę.
Esam socialūs gyvūnai, kuriuos evoliucija išmokė brangių pamokų – prisitaikyk arba žūk. Todėl minios sukelia sumišimą ar net paniką, verčiančią kartoti elgesį, gerai nesuprantant jo pasekmių. Ne veltui viena močiutė rugpjūčio 15 dieną manęs paklausė, kaip patekti į tą muziejų. Kas tai per parduotuvė ir kodėl jai ten reikia, ji dar gerai nesuprato, bet bijojo pražūti žiauriame pasaulyje.
Masinės isterijos atvejų pasitaiko kasmet, dažniausiai mergaičių mokyklose kur nors Tanzanijoje, Portugalijoje ar Meksikoje, kai daugiau nei trims šimtams mokinių staiga išryškėja tokie pat nepaaiškinamų ligų simptomai. Pavyzdžiui, visos mergaitės puola alpti arba nebegali vaikščioti, lygiai kaip ir jų skaitomos populiarios knygos veikėja.
Bene žinomiausias toks masinės isterijos sukėlimo metodas – nukrypimo stiprinimo spiralė (deviancy amplification spiral). Svarbiausia sukurti uždarą ratą, didinantį straipsnių apie tam tikrą įvykį skaičių. Dažniausiai tai pritaikoma antivisuomeniniams renginiams ir veda moralinės panikos link. Įvykis pateikiamas kaip vienintelis, neturintis precedento, bet pagaliau peržengiantis visuomenės tolerancijos ribas. Spauda ignoruoja bet kokią prieštaraujančią statistiką, maži dalykai pasidaro svarbūs ir visi trokšta apie juos sužinoti. Tai sukuria spiralę, nes apie įvykį rašoma vis daugiau ir daugiau. Čia įsitraukia politikai, žymūs žmonės ar net teisėtvarka, skirdami įvykiui didelį dėmesį ir siekdami populiarumo elgiasi pagal daugumos nuomonę.
Taip kasmet sukeliamos masinės isterijos dėl naujų gripo formų, kurios įgauna naujus ir vis baisesnius pavadinimus. Juk farmacija ne veltui traukia norinčius užsidirbti. Lygiai taip pat savaitę nebuvo įmanoma neskaityti apie gėjų eitynes. Tobulai struktūrą atitinka „Ko nori mergaitė?“ istorija. Pasitelkiant manipuliacijos priemones iškeliamos naujos žvaigždės: staiga sukuriant „gražiausią Lietuvos merginą“, rašant tiesmukai, laukiant neigiamų komentarų, kurie tik didina populiarumą, ir būtinai aprašant emocingą istoriją, kuri turėtų paveikti skaitytojus. Lengviausia rašyti apie sunkią vaikystę, tėvų netekimą ir žeidžiančią, nepelnytą visuomenės kritiką.
Galite džiaugtis. Galite pykti. Bet vienintelis būdas su tuo kovoti yra spengianti tyla.
Gyvenam nuobodų gyvenimą. Vis tikimės, kad sulauksime Godo ir kažkas nors kiek pasikeis. O kai nesulaukiama, juo trumpam virsta IKEA arba H&M, nors visai ne jų iš tiesų norime.
Esė spausdinta žurnale „Pašvaistė“, 2013/04.
Unės tinklaraštis 
Aš su panašiomis vartojimo visuomenės apraiškomis susitvarkau taip: Įsivaizduoju/prisimenu santvarką be koka-kolos ir makdonaldų.
ir man tada pasidaro visai ramu čia, su ikea ir Hm. Tai visai nedidelė kaina už kiek geresnę visuomeninę santvarką.
PatinkaPatinka
Iš vienos pusės su Jumis visiškai sutinku. Jokiu būdu niekur nenorėčiau “grįžti“ (nors ten niekada ir nebuvau). Kita vertus, kaip užaugusi šioje santvarkoje ir neturinti su kuo lyginti, galiu tik norėti kažko geriau (ir laimei, manau, todėl ir kalbam apie jaunatvišką idealizmą). Ir dėl to kartais suabejoju, kas yra blogiau – tiesioginė priespauda, ar paslėpta manipuliacija: smegenų plovimas, kai žmonės patys nebesupranta, kad jais manipuliuojama. Aišku, greičiausiai man atrodo, kad anksčiau žmonės buvo sąmoningesni, nes žiūriu jau iš perspektyvos: istorijoje kalba tie žmonės, kurie perprato sistemą; buvo ir tie, kurie plaukė pasroviui, jų dažniausiai negirdim… Bet kuriuo atveju – manau, norėti daugiau visada gerai. Ir džiaugiuosi, kad dabar esam kažkur geriau, nei buvo anksčiau.
PatinkaPatinka
Tu naudoji per daug žodžių.
PatinkaPatinka
Anonime, nepasiginčysiu, žodžius mėgstu. Laimei, kad jie yra.
Ir Tavo komentaras pataiko į temą – lengviausia manipuliuoti tais, kurie neskaito. Ypač žvaigždučių.
PatinkaPatinka
Hm, man tai keista, kad pati rašai apie medijas ir propagandą, bet nesusimastai, kad gal tik medijose ta isterija ir yra ? Turiu omeny, nieko keisto, kad kelesdešimt paauglių iš kaimo, kurie visą gyvenima perka drabužius kaimo skudurynuose ir tai dar ko gero pigiausius, mielai pragulės naktį ar net dvi, kad galėtų normalioj parduotuvėj nusipirkti kažką už 350 litų.
Paaugliai iš kaimo pamiega prie durų, delfi rašo grandiozinę antraštę “HandM fanai, prieš atidarymą miega ant grindų ir net neina pavalgyti“ ar kažkokį panašų šūdą. Po to parašo dar tris straipsnius apie tą patį, tarkim ateina dar du paaugliai “Žmonių minia prie HM didėja“ ir dar kokį nors šūdstraispnį. Delfiui už tai moka pinigus, čia akivaizdu, o kad kaimo paaugliukai nori primą ir galbūt paskutinį kartą nusipirkti žmonišką rūbą – tai nelaikyčiau čia kažkokia jau labai manija ar išplautom smegenim.
Žvaigždių ir “vip“ų vakarėliai, tai čia senas kaip pasaulis bajeris PR, nes vis dar gyvename šalyje kur žmonės garbina radži ir kitus to plauko veikėjus. Bet tai vėl, kokie žmonės ? Iš tamsaus kaimo, kurių daugiau nei pusė niekada toi parduotuvėj neapsipirks.
Tai va siūlau kitą syk giliau pasiknisti, po tuo vaizdu, kurį kuria nupirkta žiniasklaida, ir pasižiūrėti, kas ten ištikrūjų vyksta. Nes Dalytė į ikėjos atidarimą atėjo tikrai ne todėl, kad džiaugiasi kad lietuviai galės pigiau baldų nusipirkti.
PatinkaPatinka
Žinoma, yra ir tavo aprašyta šio reiškinio pusė – gal kai kurie iš tų paauglių nupirkti, kitiems iš tiesų tas čekis labai pravers… Sutinku, kad nemaža dalis yra ir tokių. Bet tai irgi propagandos dalis – kad būtų, apie ką rašyti.
Apie “H&M“ ne veltui parašiau, kad tai pirmasis toks nutikimas Lietuvoje – jo mąstas mažas. Bet žvelgiant į duotus pavyzdžius iš užsienio, pavyzdžiui, Primarko atidarymą Londone, kai minia net išlaužia duris (nors nieko nei naujo nei pigesnio ten neras), galima matyti, kuria linkme viskas juda. Tai nėra vien “tamsūs žmonės iš kaimų“.
Per penkias pirmąsias IKEA atidarymo dienas parduotuvę aplankė 100,000 žmonių. Tai daug. Ir nieko blogo – IKEA puikus tinklas. Bet manau, kad tai medijų įtaka, jog visiems žūtbūt reikia nuvažiuoti parduotuvei vos atvėrus duris – nes tas “trejus metus nenupirktas stalas privalo mano namuose atsirasti šiandien, nelauksiu daugiau nė akimirkos“. Nors ten reikės atstovėti milžiniškoje eilėje ar nerasti, kur pastatyti mašinos.
Šiandien mano universiteto miestelyje viena parduotuvė rengia dar vieną masinį renginį – žadama 20 proc. nuolaida viskam, pirmam šimtui – kažkokios “dovanos“. Parduotuvės kainos nemažos, tad iš tiesų tas 20 proc. nėra nieko stebuklingo. Miestelyje daugiausiai studentai. Facebukas pasitelkiamas kaip pagrindinė psichozės priemonė, pasamdant kelis studentus, kad jie pasistengtų skleisti informaciją ir tokiu būdu pasiektų visus. Ar jie neturi, kuo apsirengti? Ar neturi pinigų? Ne. Ar eis? Kol kas panašu, kad nemažai. Žodžiu, tikrai sutinku, kad yra ir tavo aprašyta pusė, bet ir reklama mus veikia labiau nei norėtume.
PatinkaPatinka
Norėjau paklausti , kodėl parašėt , kad ,,gyvenam nuobodų gyvenimą“? Manau daugelis mano , kad mes gyvenam ne nuobodų , o kaip tik įdomų gyvenimą.
PatinkaPatinka
K, be jokios abejonės, rašiau ironiškai. Turėjau galvoje, kad kuo įdomesnį gyvenimą gyvenam, tuo mažiau jaučiam įvairių reklaminių triukų įtaką – nes turim ir be jų ką veikti. Tai ir linkiu – kuo įdomesnio!
PatinkaPatinka
Pasidaro geriau, kai pagalvoji, kad savo kailiu tos psichozės dar nepatyriai…
PatinkaPatinka
Mano nuomone, visiškai nuo reklamos mes apsisaugoti negalime, nes bet koks ginčytinas įvykis dažniausiai suskaldo visuomenę į kelias dalis, kurios tvirtai įsitikinusios gina savo nuomonę ir požiūrį. Šioje vietoje kiekvienas žmogus renkasi tai, kas jam atrodo priimtiniausia pagal jo turimas žinias ir įsitikinimus. Tad vienaip ar kitaip (priklausomai nuo to kokius informacijos šaltinius peržiūrime ir ar aklai jais pasitikime) mes pasirenkame arba tą reklamos pusę, kurioje yra tiesos, arba kitą reklamos pusę, kuri tiktai “ praskiedžia“ realybę. Na, o toji antroji reklamos rūšis ir sukelia masines psichozes.
Tiesa, sutinku, kad spengianti tyla dažnai yra veiksmingas būdas ignoruoti straipsnius, kurių tikslas yra kažką išpopuliarinti. Tačiau straipsnius (pavyzdžiui, kažkieno užsakytus), kurie bando formuoti kažkokį, mūsų nuomone, klaidingą požiūrį tikrai verta ir reikia kritikuoti, nes kitu atveju toks straipsnis daugeliui (žinoma tiem, kurie savo nuomonės neturi) taps tarsi neginčijama tiesa (ypač jeigu dar atsiras tokių, kurie paspaus “like“)
PatinkaPatinka
Be jokios abejonės, kritikuoti reikia – tam čia ir šitas tekstas. Ir visiškai teisingai – nuo reklamos neapsiginsim, visiškai ir nereikia – yra ir geroji reklamos pusė. Kad visuomenė susiskaldo irgi nieko blogo, taip vyksta diskusijos ir progresas. Blogai, jei kritiškai nemąstome, kam tas naudinga. Gal ir niekam – svarbu galvoti.
PatinkaPatinka
Sveiki Une,
Aš norėjau paklausti, kodėl jūs taip kritikuojate H&M ir IKEA? Jeigu žmonės taip sureikšmina šituos parduotuvių atidarimus, tai reiškia, kad Jiems tai rūpi. Žmonės sėdi per naktį akropolyje, bet tai daro dėl to, kad gautų pinigų. Dabar gi labai sunku juos gauti, ir jie taupo kiekvieną centą. taip pat su IKEA, ten yra lenkiškos rinkos kainos, ir Lietuvai tai yra pigu. ir žmonės visais būdais stengiasi taupyti pinigus.
Ir manau, kad nelabai gražu taip tuos žmones kritikuoti.
PatinkaPatinka
Pačių parduotuvių aš tikrai nekritikuoju, labai džiaugiuosi, kad šie tinklai atėjo į Lietuvą. Ir žmonių nekritikuoju, tik sistemą, kuri užsuka pirkimo mechanizmą. Kalbu apie būtinybę lėkti į parduotuvę pačią pirmą dieną, net jei nerasi vietos savo automobiliui. Nors galėtum nuvažiuoti aštuntą.
PatinkaPatinka
Manau, teiginys, paremtas gamtinės atrankos pavyzdžiu, yra gana drąstiškas. Lyginti mus su evoliucionavusiais žmonėmis yra truputį neetiška bendresnių pažiūrų žmonių atžvilgiu. Mes juk ir esame žmonės – protaujantys ir mąstantys individai. Jokiu būdu nebeesame panašūs į tas, sakykime, beždžionių bandas. Nereikėtų taip bendrai šnekėti. Visai gali būti, kad atlikus tyrimus šia tema, paaiškėtų, kad daugiau nei pusė žmonių vadovaujasi savo nuostatomis. Galų gale savo aplinkoje, garantuoju, matome daugumą tokių žmonių. Juk mes jau gerokai pražengę tuos laikus, kai gyventojams reikėdavo išgirdus gandą lėkti tiesiu taikymu į parduotuvę nusipirkti KAŽKO. Taigi, mano manymu, kitą kartą reikėtų rinktis tikslesnių teiginių straipsnio stilių. Kartais ironija ir palyginimai ne visada būna moralūs ir adekvatyvūs skaitytojų atžvilgiu. Sėkmės.
PatinkaPatinka
Čia jau evoliucinių mokslų žinios – žmonės, būdami tokie silpni, palyginus su kitais gyvūnais gamtoje, išgyvena būtent dėl to, kad yra socialūs. Gaila, kad dabartinėj visuomenėj, kuri taip vertina individualumą, mes imam kratytis fakto, kad esame priklausomi nuo kitų žmonių. Turėtume tuo džiaugtis. O tyrimai yra daromi, visa socialinė psichologija vien tai tyrinėja, paskaitykite (ypač apie “conformity“ tyrimus), rezultatai nustebins.
PatinkaPatinka
Mano nuomone, kiek beviltiška tikėtis, kad kas nors gali pasikeisti, tad gal net nelabai verta tokiomis temomis kalbėti. Manipuliacija įvairiomis formomis buvo opus reiškinys visais laikais, bet žmonės bent jau kol kas nėra pasiruošę tobulėti ir perkąsti rinkodaros ir medijos planus iš karto. Šiais laikais pernelyg bijome tapti kitokiais, nei dauguma, todėl neieškome kitų, mažiau populiarių kelių ar būdų gyventi.
PatinkaPatinka
Kalbėti visada verta. Bent jau tam, kad pradėtum pasaulį keisti nuo savęs.
PatinkaPatinka
Kai paskaitai tokius straipsnius, peršasi mintis, kad gyveni kažkokiam uždarytam narvelyje, esi atskirtas nuo visų kitų žmonių, nes jokios panašios psichozės, bent jau kol kas, nepasiekė nei manęs, nei mano namiškių. Ir ačiū Dievui.
PatinkaPatinka
Gal ne spengianti tyla, o problemų priežasčių stabdymas būtų geresnis būdas kovoti prieš psichozes?
PatinkaPatinka
Teoriškai, bet tada jau įžengsime į laikus, kuriuos prisiminė Regimantas pirmame komentare. Be to, problemos nebuvimas dar nėra sprendimas, o štai jei išmoktume ugdyti kritinį mąstymą, tai būtų naudinga daugeliui problemų spręsti.
PatinkaPatinka
Man patiko šis straipsnis. Nekritikuosiu, nes nelabai turiu ką peikti. Pats neesu rašytojas ir, na, nesiruošiu tapti. Tiesiog retkarčiais įdomu paklausyti žmonių su argumentuota nuomone.
PatinkaPatinka
Paklausiu ir aš. Iš komentarų gausos (ir vieno komentaro) spėju, kad čia koks nors namų darbas? Gal man kas atsakys, koks? (visai smalsu)
PatinkaPatinka
Čia toks ir yra namų darbas komentuoti. Tik mokytoja Vilija nelabai tikėjosi, jog Jūs į visus komentarus tiek daug ir nuoširdžiai atrašinėsite, tai gavosi, kad daugiausiai ir dirbate ;).
PatinkaPatinka
Kaip reikėtų brandinti lietuvių tautą? Ar padėti žiniasklaidai susivokti ir sumažinti bereikšmių, skandalingų, išpūstų istorijų kiekį galima tik spengiančia tyla? Ar tai išvis padeda? Mano nuomone, reikėtų nors truputėlio įvertintos kritikos, rašant viešus straipsnius, kuriant filmukus, kurie galbūt ne išdrožia karčios tiesos į akis, bet po truputį, nuosaikiai pašiepiant visuomenės problemas, kelią žmonių mentalitetą. Galiausiai iš to nusijuokęs supranti, kad visgi apie tave patį kalbėtą ir susivoki.
Pavyzdys būtų šie filmukai: http://www.youtube.com/user/ExplosmEntertainment
PatinkaPatinka
Taip, žinoma, kritikos reikia, ir daug – ir dėl to ir šis straipsnis čia yra, ir visi filmukai yra puikūs. Apie tylą rašiau kalbėdama apie labai konkretų komentarų pavyzdį, bet be jokios abejonės, kritikos reikia.
PatinkaPatinka
Straipsnis puikus. Tik šiek tiek pritrūko argumentavimo. Gal šiuos masiškai panikuojančius žmones labiau paveiktų nurodomi viso to padariniai? Kokie jie yra jūsų akimis?
PatinkaPatinka
Padariniai, deja, tokie neapčiuopiami, kad sunku apie tai kalbėti. Tokie reiškiniai bendrai skatina vartotojiškumą (kai atėjus į parduotuvę nusiperku du už vieno kainą, nors iš tiesų neketinau pirkti nė vieno), tik dalis paklaus, kas čia blogo? Bet vartotojiškumas glaudžiai susijęs su vertybių skalės pakitimu, kai mums vis labiau ima rūpėti daiktai, o ne žmonės, jau nekalbu apie aplinkosaugos problemas. Tik daug kas atsakytų, kad nuo to, jog kartą apsiperks HM jie netaps vartotojiškesni – ir jie visiškai teisūs. Šitie procesai veikia labai sudėtingai.
PatinkaPatinka
Dėkui autorei už šį straipsnį, jame aiškiai parodyta, kaip teoriškai veikia masinės manipuliacijos ir kodėl kyla masinės psichozės.
Atsakydama į komentatoriaus A. klausimą paminėjai, kad šią problemą reikėtų spręsti kritiško mąstymo ugdymu. Iš tiesų apie tai daug kur užsimenama, tačiau, kiek prisimenu, niekada nesu išgirdusi konkrečių pasiūlymų, kaip tai būtų galima padaryti. Gal Tu turi idėjų, kaip būtų ugdomas kritiškas mąstymas?
PatinkaPatinka
Pradedant nuo mokytojos Vilijos klausymo 🙂 Labai gerai ugdo kritinį mastymą.
Svarbiausia – netingint, nes tai darbas. Lengviausia yra priimti viską, ką išgirsti. Perskaityti straipsnį, ir patikėti. Kritinį mąstymą ugdai, jei perskaitęs straipsnį, paskaitai ta pačia tema ir antrą, ir trečią, patikrini faktus, kurie kelia klausimus, domiesi, paskaitai komentarus (tarp kurių būtinai atsiras ir vertingų komentarų). Kažką pamatęs visada savęs paklausi, o kam tai naudinga? Net jei ne visada tai kažkam naudinga, uždavęs tokį klausimą lavini pats save.
PatinkaPatinka
Ačiū jums už straipsnį! taiklūs pastebėjimai apie žmogų – vartotoją, reklamos tikslą – tikrai sudomino. tačiau norėčiau paklausti ne apie patį straipsnį, bet jo adresatą. kam visgi šį savo rašinį skiriate? neišrankiuosius ir ne(savi) kritiškus vartotojus šis straipsnis vargu ar pasieks. galbūt per subtiliai jame kalbama apie neigiamus besaikių poreikių padarinius. o tie, kurie jaučiasi žiną, kaip žiniasklaida, reklama visuomenę “panardina“ į masinę psichozę, šiuo straipsniu taip pat nustebinti nebus.
tad ko siekiate šiuo straipsniu? ko tikitės iš jo skaitytojų?
atsiprašau, jei mano klausimas jau buvo jums užduotas. tačiau jūsų rašinį skaitydama, atsakymo pati niekaip neradau.
PatinkaPatinka
Klausimas iš tiesų geras ir apie jį ne kartą teko galvoti. Tik atsakymas turbūt paprastesnis nei atrodo. Mėgstam skirstyti pasaulį į du polius, kaip ir žmones – arba tokius, arba tokius, o juk realybėje didžioji dauguma esam kažkur per vidurį. Jiems tas straipsnis ir skirtas. Rašydama juk jokiu būdu neteigiu, kad esu atspari masinei psichozei, neabejoju, kad net ir “kritiškesni“ vartotojai irgi nėra atsparūs, bet toks straipsnis ir man, ir kitiems yra tarsi priminimas išlikti budriems.
PatinkaPatinka
Gražus straipsnis. Tik nemanau, kad įmanoma apsisaugoti nuo reklamos įtakos. Ji bet kokiu atveju plis, kalbėtume apie ją ar ne.
PatinkaPatinka