Kiekvienas Michael Haneke filmas virsta iššūkiu – žiauriu, šokiruojančiu, paliekančiu kartėlį burnoje ir neleidžiančiu užmigti naktį. Turbūt galėtum pasakyti, kad „Amour“ (liet. „Meilė“; 2012) – tam tikra išimtis, pasakojanti apie dviejų intelektualų senatvę, kai vieną iš jų liga prikausto prie lovos. Nė vieno iššauto šūvio, bet vis dėlto žiaurumas yra reliatyvus dalykas.

Apie šį filmą pirmiausia kalba apdovanojimai: Oskaras už geriausią užsienio filmą, Auksinė palmės šakelė Kanuose, Cezaris, Auksiniai gaubliai, BAFTA, Europos kino apdovanojimai… Sąrašą sudaro 47 apdovanojimai ir 37 nominacijos. Tai dar vienas genialus pavyzdys, kaip galima sukurti šedevrą tarp keturių sienų – neskaitant vienos scenos pačioje filmo pradžioje, viskas vyksta erdviame seno namo bute, pasitelkiant du-tris aktorius ir dar keletą pagalbinių žmonių. Ne kiekvienas režisierius ar operatorius išdrįstu kurti tokį filmą.

Kai žiūrovas dvi valandas žvelgia į du žmones, šie aktoriai turi būti nepaprasti. Filme pagrindinius vaidmenis atlieka prancūzų aktoriai Emmanuelle Riva ir Jean-Louis Trintignant. Beje, tai pirmasis (o galbūt ir paskutinis, nes kol kas jis niekur nesifilmuoja) šio aktoriaus vaidmuo po dukters Marie Trintignant žūties. Režisierius M. Haneke viename interviu pasakojo, kad rašė scenarijų būtent šiam aktoriui. Pats brisdamas per sunkią asmeninę dramą, Jean-Louis norėjo nusižudyti, tad filmo produseris jam atsakė: „Pirmiau nufilmuokime filmą, o tada gali nusižudyti“. Aktorius vis dar gyvas, tad belieka tikėtis, jog šis filmas įkvėpė ir jį patį.

Tad kas paverčia šį filmą universaliu, genialiu visame pasaulyje? Jo paprastumas, žemiškumas ir artumas žiūrovui. Turbūt beveik kiekvienas, net palyginus jaunas žiūrovas (jau nekalbant apie vyresnius), gali susieti pagrindinius kūrinio veikėjus su tikrais artimaisiais ar pažįstamais, kurių gyvenimo istorijos skaudžiai primena scenas filme. Ir Haneke pasakoja, kad būtent asmeninė patirtis, kai jam labai artimas žmogus sunkiai sirgo, privertė sukurti šį filmą. Jis perteikia meilę, kurią retai matome filmų ar knygų ekranuose, tikrai nedažnai išvystame gatvėse, nors turbūt būtent tokią meilę galima drąsiai vadinti aukščiausia jos forma.

Ar „Amour“ kūrimas privertė jus susimąstyti apie savo paties mirtingumą?

Haneke: Aš apie tai kasdien mąstau (juokiasi). Man nereikia filmo, kad tai prisiminčiau.

Šis filmas – tai dviejų valandų kankynė, ir norėdamas jį pasižiūrėti, turi tam pasiruošti. Kankynė, nes lėtai ir niekur neskubant rodoma situacija, iš kurios jau nebėra laimingos pabaigos – niekas net neapgaudinėja, filmas pradedamas nuo pabaigos, leidžiant žiūrovui iškart suprasti, kad viskas baigsis mirtimi. Lygiai kaip ir gyvenime – žinant, kad tai kažkada įvyks, tad belieka laukti. Tik gyvenime dažniausiai nusisukame, sugalvojame šimtus kitų, nereikšmingų veiklų, nė dviejų valandų neprasėdėdami taip – tiesiai – žiūrėdami mirčiai į akis. Lygiai taip ir filme, kai vos parvežęs savo žmoną Aną iš ligoninės, Džordžas iškart siūlo jai arbatos, o ji teprašo dabar su ja atsisėsti ir pasėdėti. Bet juk pasėdėti sunkiausia. Todėl filmas ir yra kankynė – nes dvi valandas žiūri tiesiai realybei į akis, ir neturi galimybės nubėgti išsivirti kavos; jauti sunkumą krūtinėje ir norisi kuo dažniau giliai įkvėpti.

Filmo stilistika tokia realistiška, kad veik galėtų būti dokumentika – protarpiais tai ir primena, ir net keli tarkovskiški kadrai su vandenyje paskendunsiu koridoriumi šio įspūdžio nė kiek nesugadina. Haneke mėgsta ilgus, nekarpomus kadrus, užsitęsiančius kartais net dešimtį minučių, o tai dar vienas iššūkis ir aktoriams, ypač tokiame amžiuje. Bet nuo to realybė tik dar giliau kvėpuoja tiesiai į veidą. Maža to, Haneke palieka laisvę interpretuoti – net filmo pabaiga pakimba klausimuose, į kuriuos kiekvienas suranda savus atsakymus.

Negaliu nepacituoti Haneke minčių iš to paties interviu. „Mėgstu žiūrėti filmus, kurie priverčia mane susimąstyti apie naujus dalykus, priverčia suabejoti pačiu savimi, mąstyti apie dalykus, apie kuriuos anksčiau negalvojau, man patinka filmai, kurie padeda judėti į priekį ir tobulėti. Tokie filmai man patinka. Žiūrėti filmą, tiesiog patvirtinantį mano jausmus, yra laiko gaišinimas. Ir šie žodžiai tinka ne tik filmams, bet ir knygoms ir visoms kitoms meno rūšims.“ Manau, taikliau nepasakyčiau.

Net jei kartais, ruošdami arbatą, susimąstome apie tokią meilę, filmas leidžia ją iš tiesų suvokti, ir dvi valandas žiūrėti jai tiesiai į akis. Ir kiekvieno, be išimties, paklausia – o ką darytum tu?

Rekomendacija: visiems, bet tik pasiruošus.

IMDb: 7.8